Kiekvieną rytą, kai ateinu į dirbtuvę, pirmas dalykas – prisilietimas prie molio. Tai tarsi pasisveikinimas. Molis yra šaltas, drėgnas, pilnas galimybių.
Daugelis žmonių mato tik gatavą kūrinį – gražų, glazūruotą, paruoštą. Bet tikroji magija vyksta tarp šių etapų: kai molis lūžta ir reikia pradėti iš naujo, kai glazūra nustebina netikėta spalva, kai krosnies temperatūra nusprendžia viską.
Šiandien norėjau pasidalinti tuo, kas lieka už uždarų dirbtuvės durų. Tais momentais, kai rankos žino daugiau nei galva. Kai kūrinys pats pasirenka savo formą.
Keramika moko kantrybės. Ji moko priimti netobulumą kaip dovaną. Ir svarbiausia – ji moko, kad kūryba yra kelionė, ne tikslas.